Padavimai

Žygimanto Augusto dvasia

Netekęs mylimosios žmonos, karalius Žygimantas Augustas buvo nesuraminamas, nuolat ją prisimindavo ir ligi pat mirties gedulo ženklų nenusiėmė. Net po mirties jo dvasia lankydavosi tose vietose, kurios buvo susijusios su Barboros atsiminimais.

Trirankis Švento Kazimiero paveikslas

Vilniaus katedros bažnyčios Šv. Kazimiero koplyčioje po jo karstu ant paties altoriaus yra keistas to šventojo trirankis paveikslas. Šv. Kazimieras su kunigaikščio mitra ir skasčiai raudonu rūbu, dviejose dešinėse rankose laiko leliją, o kairėje - rožančių. Paveikslas yra labai senas. Tai matyti iš užrašo po sidabriniu rūbu, kuris rodo, kad 1594 m. paveikslas buvęs atnaujintas.
Tasai paveikslas surištas su tokiu padavimu:

Kryžius Katedros bažnyčioje

Šimtą dvidešimt metų Šventaragio slėny stovėjo rūstaus Perkūno - dievų ir žmonių karaliaus - šventykla, prieš jojo statulą nė valandėlei negęstanti rusėjo šventoji ugnis, o požemiuose buvo laikomos garbinamos gyvatės.
Bet štai didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostan atsisėdo Jogaila. Jis, pasikrikštijęs ir pasižadėjęs visą Lietuvą pakrikštyti, vedė lenkų karalaitę Jadvygą ir buvo išrinktas lenkų karalium. Ilgai nelaukdamas su karaliene, didikais ir lenkais dvasininkais atvažiavo Vilniun ir ėmėsi stabmeldžius versti krikščionimis.

Vilniaus įkūrimas

Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą, tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška. Sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų ant jo akmenį.

Geležinis vilkas

Kur šiandien dunkso Vilniaus rūmai, dar XIII šimtmetyje ošė tankios girios. Didžiulis tauras - Lietuvos girių karalius savo tvirtu balsu žadindavo snaudžiančius šimtamečius ąžuolus, naktinis vilkų staugimo aidas atsimušdavo į puikiuosius Neries vandenis ir dingdavo tolumoj, tartum upės vandenų nešamas pasklisdavo po visą Lietuvą, plėšrioji lūšis, pasislėpus tankumyne, tykodavo savo aukos, o įvairiausių paukščių balsai ore skambėdavo kaip neapsakomo grožio muzika.

Perkūno žinyčia

Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri, karaliui Mindaugui žuvus, įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, kunigaikštis Šventaragis sumanęs pastatyti didžiulę dievaičio Perkūno garbei žinyčią Neries ir Vilnios santakoj.

Kunigaiksčio kova su laima

Kai lietuvių giminė tebegarbino gamtos kūrinius ir gamtos reikškinius, kai vaidilutės tebedegino šventąją ugnį, žmonės tikėjo daugeliu dievu. Jie manė, kad vieni dievai lydi žmogų į karą, kiti sergėja laukus, kiti vėl kitokiais būdais žmogui padeda arba kliudo. Tarp tų dievų buvo ir moterų. Jas vadino deivėmis. Ypač žmonės gerbė laimės deivę - Laimą. Jai meldėsi mergaitės, norėdamos gauti gerą vyrą ir tapti laimingomis, į ją kreipėsi jauni vyrai, ieškodami doros ir geros žmonos, jai degino aukas motinos, prašydamos vaikų arba melsdamos savo kūdikiams laimės. Bet Laima teišklausydavo maldas tų žmonių, kurie ją prašydavo nuoširdžiai, ir atsiųsdavo vaikų tik tiems, kurie buvo neturtingi, nes turtuolių palikimą ji pati norėdavo paveldėti. Laima gyveno Neringoje, toje vietoje, kur seniau buvęs Karvaičių kaimas.

Vingibarko galas

Prieš daugelį metų, kai finikiečių prekybos laivai visas jūras raižė, o romėnų ereliai po visas šalis švaistėsi, nebuvo dar ir Kuršių marių. Tik išdidžios Baltijos bangos tyvuliavo. Kai pavasario ir rudens audros vandenį iš pat dugno išversdavo, išmesdavo į krantą daugybę brangių suakmenėjusių sakų, kuriuos tolimųjų kraštų gyventojai labiau už auksą brangindavę. Atplaukdavo tuomet į mūsų pajūrį pirkliai, atveždavo aukso, brangių akmenų, ginklų ir kitokių turtų iš pietų kraštų ir išmainydavo į geltonąjį gintarą. Ir ilo čia didelis, garsus miestas. Toli plėtėsi jo gatvės, puikūs rūmai tviskėjo marmuro kolonomis ir aukso bokštais. O netoli miesto augo didelis miškas. Aukštos eglės ir pušys stiepės didingai aukštyn į mėlynąjį daungų, grėsmingai žvalgėsi į miestą. Su baime žiūrėjo gyventojai į tamsiąją girią ir vengė prie jos prisiartinti. Kas į mišką įžengdavo, tas žūdavo. Tai buvo Kuršių dievo vieta. Ąžuolas, kuriame dievas gyveno, augo miško viduryje, plačioje aikštėje. Kriviai pasakojo, kad jo šaknys siekiančios jūros dugną. Savo šešėliu ąžuolas būtų galėjęs uždengti didžiausią miestą. Į šventovę vedė siauras, klaidžiai vingiuotas takelis. Tik kriviai jį žinojo ir galėjo juo vaikščioti.

Kaip atsirado vardai

Tada, kai mūsų kopos tebebuvo derlingas kraštas ir Karvaičių kaimas dar nebuvo apneštas smiltimis, buvo Kuršių Nerijoje garsi plėšikų lindynė. Viename kalnelyje, kurį šiandien Razbai Kauguru tebevadina, gyveno žiaurus plėšikų vadas su savo žmona ir septyniais sūnumis, tokiais pat plėšikais. Visa apylinkė drebėjo, išgirdusi jo vardą. Plėšė galvažudžiai ramius ūkininkus, plėšė vargšus žvejus ir darbininkus, bet visų labiausiai mėgdavo užpuldinėti kopomis keliaujančius pirklius. O kad jų spąstų neišvengtų, plėšikai ištiesdavo skersai kopų vielą su varpeliais. Naktį keleiviui vielą užkliudžius, varpeliai suskambėdavo. Tuomet galvažudžiai puldavo žmogų gaudyti. Ir retai kam pavykdavo pabėgti nesučiuptam.

Neringa

Prieš daugelį šimtų metų visas Kuršių užmaris buvo derlingas kraštas su plačiomis žaliuojančiomis pievomis ir dirvomis. Toje vietoje, kur šiandien yra smėliu užpustyti Karvaičiai, tamsaus pušyno apsupta, stovėjusi stipri pilis. Ji buvo pastatyta iš storiausių ąžuolinių rąstų ir gražiai išpuošta įvairiais drožiniais, gintarais bei jūrų geldelėmis. Erdvius pilies rūmus supo ūksmingi ąžuolų ir liepų miškeliai. Čia stovėjo deivės Laimos šventykla. Šios stiprios pilies ir visos šalies valdovas buvo Kalvaitis Didysis. Vadino jį Didžiuoju dėl to, kad visas kraštas žinojo jo stiprumą ir gerbė jį kaip nepaprastai drąsų karvedį ir žveją. Jo žmona pasižymėjo savo dorumu ir gražumu. Vienas tik rūpestis buvo – neturėjo jiedu vaiko, kuriam būtų galėję palikti savo turtus ir garbę.

Nariams