Padavimai

Žvejas ir kopų karalius

Netoli Ventės, aukštai ant kopų, stovėjo sena, sukrypusi lūšnelė. Gyvosios smiltys, vėjo nešamos, kasdien vis labiau dengė ją. Šiaudinis stogas buvo visai apdrįskęs ir jau baigė griūti. Sunku bebuvo atskirti, kur durys ir kur langai. Iš lauko namelis atrodė labai apgriuvęs, bet viduje jis buvo gražus, tvarkingas ir švarus. Kiekvienas, pamatęs lūšną iš lauko, baisėjosi, o pažvelgęs į jos vidų, negalėjo atsigėrėti.

Nariams