Geležinis vilkas

Kur šiandien dunkso Vilniaus rūmai, dar XIII šimtmetyje ošė tankios girios. Didžiulis tauras - Lietuvos girių karalius savo tvirtu balsu žadindavo snaudžiančius šimtamečius ąžuolus, naktinis vilkų staugimo aidas atsimušdavo į puikiuosius Neries vandenis ir dingdavo tolumoj, tartum upės vandenų nešamas pasklisdavo po visą Lietuvą, plėšrioji lūšis, pasislėpus tankumyne, tykodavo savo aukos, o įvairiausių paukščių balsai ore skambėdavo kaip neapsakomo grožio muzika.

Todėl ir nenuostabu, kad šios apylinkės ne vieną medžiotoją į save viliojo. Jos buvo tokios puikios, kad kunigaikštis Šventaragis bemedžiodamas užėjęs jas ir įsakęs čionai, Vilnios ir Neries santakoje, didžiulių kalnų slėnyje, pastatyti didžiausią dievaičio Perkūno romuvą, paskyręs vyriausią kunigą Krivę Krivaitį, krives, vaidilas ir vaidilutes šventąją ugnį saugoti. Nuo to laiko slėnis buvo pramintas Šventaragio slėniu.
Didelis medžioklės mėgėjas buvo ir Dydisis Kunigaikštis Gediminas. Jis tuomet gyveno savo naujoj sostinėj, Trakuose, kur Galvės ežero vidury, saloje, buvo pastatyta tvirta pilis. Kunigaikštis Gediminas su savo dvariškiais, Lietuvos bajorais ir karo palydovais, dažnai vykdavo medžioti į tolimesnes apylinkes.
Kartą, o tai buvo bene 1322 metais, kunigaikštis Gediminas besivydamas didžiulį taurą net ant kalno užsivijo, kur Vilnia savo vandenis Neriai atiduoda, ir čia jį nudobė.
Didžiulis žvėris į pačią širdį pataikytas krito negyvas, o kunigaikštis, primynęs jo milžinišką galvą, supūtė į auksu padabintą ragą laimėjimo giesmę. Saulutė jau senokai buvo pasislėpusi anapus Neries lapuočių tankumyne, ir išblyškęs mėnulis rodė savo pliką veidą, apliedamas ąžuolų ir liepų viršūnes sidabrine šviesa, ir mirgėjo Neries vilnyse. Tiktai slėny, Perkūno romuvoj, žėrėjo raudona šventosios ugnies liepsna, o gūdžios vaidilų giesmės skambėjo nakties tylumoj.
Pavargę visą dieną besivaikydami žvėris medžioklės dalyviai nutarė negrįžti tą pat vakarą į Trakus ir pasirinko poilsiui vietą tarp Neries ir šventyklos, toj vietoj, kur neseniai buvo sudegintas kunigaikštis Šventaragis. Pasistatę palapines, pasistiprinę žvėriena ir midum, medžiotojai sumigo.
Bet kunigaikštis ilgai negalėjo užmigti; vis dėlto galiausiai nuovargis įveikė ir miegas užmerkė blakstienas. Ir štai jis sapnuoja, kad viršukalny, kur jis taurą nukovė, pasirodė milžiniškas vilkas, geležiniais šarvais apsišarvojęs, tartum iš geležies nulietas būtų. Vilkas, pakėlęs galvą į mėnulį, ėmė staugti ir staugė taip garsiai, kad atrodė, lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas kitų vilkų.
Kai tekančios saulės spinduliai apliejo kalnus, upes ir prasiskverbė pro lapų šydą, nubudo ir kunigaikštis Gediminas. Atsiminęs sapną, papasakojo jį medžioklės draugams. Kaip visi senovės lietuviai, taip ir Gediminas tikėjo burtais ir sapnais, manė juos galint pranešti apie ateitį; tikėjo, kad dievai sapnus siunčia norėdami patarti ar perspėti. Tačiau nė vienas bajorų negalėjo įspėti, ką toks sapnas galėtų reikšti. Tada kažin kas iš dvariškių patarė pakviesti Krivę Krivaitį Lizdeiką, kuris tuomet plačiai buvo išgarsėjęs savo išmintimi. Kunigaikštis pasikvietė Lizdeiką. Krivė Krivaitis, atvykęs pas kunigaikštę, atsistojo prieš jį, išklausė sapną ir giliai susimąstė. Apsupę jį ratu kunigaikščio riteriai sekė kiekvieną jo veido išraišką ir nekantriai laukė sapno išaiškinimo.
Galiausiai Lizdeika, viena ranka atsirėmęs lazdos, kuri buvo jo didybės ženklu, kitą pakėlęs į dangų, iškilmingai prabilo:
- Galingas kunigaikšti! Per šį sapną dievai apreiškė tau savo valią ir jeigu ją išpildysi, laukia tavęs garbė ir galybė. Geležinis vilkas reiškia, kad toj vietoj turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas - valstybės sostinė, o šimtas vilkų, jame staugiančių, reiškia gyventojus, kurie tave ir to miesto garbę ir galybę išgarsins po visą pasaulį. Taigi privalai būti klusnus dievų valiai ir pastatyti čia pilį ir miestą, o jo vardas ilgus amžius švies Lietuvai - mūsų tėvynei!
Toks sapno išaiškinimas kunigaikščiui labai patiko ir tuoj po to ėmė statyti ant kalno pilį, apsuptą tvirta mūro siena, su dviem šešiakampiais bokštais, o patį kalną pavadino "Taurakalniu". Slėny, tarp kalno ir žinyčios, buvo pastatyta žemutinė, arba Krivių, pilis. Aplink imta kirsti šimtamečiai ąžuolai ir pradėta statyti gyvenamieji namai.
Tai taip buvo įkurtas miestas, kuris nuo Vilnios upės vardo Vilnium buvo pramintas. Vėliau Gediminas į jį iš Trakų persikėlė, ir Vilnius patapo visos Lietuvos sostine.
Lizdeikai nuo to laiko už sapnų išaiškinimą kunigaikštis įsakė Radvila vadintis.

Nariams