Kaip atsirado vardai

Tada, kai mūsų kopos tebebuvo derlingas kraštas ir Karvaičių kaimas dar nebuvo apneštas smiltimis, buvo Kuršių Nerijoje garsi plėšikų lindynė. Viename kalnelyje, kurį šiandien Razbai Kauguru tebevadina, gyveno žiaurus plėšikų vadas su savo žmona ir septyniais sūnumis, tokiais pat plėšikais. Visa apylinkė drebėjo, išgirdusi jo vardą. Plėšė galvažudžiai ramius ūkininkus, plėšė vargšus žvejus ir darbininkus, bet visų labiausiai mėgdavo užpuldinėti kopomis keliaujančius pirklius. O kad jų spąstų neišvengtų, plėšikai ištiesdavo skersai kopų vielą su varpeliais. Naktį keleiviui vielą užkliudžius, varpeliai suskambėdavo. Tuomet galvažudžiai puldavo žmogų gaudyti. Ir retai kam pavykdavo pabėgti nesučiuptam.

Gyveno tais laikais Naglių kaime turtingas bajoras. Jis turėjo dvi dukteris. Patiko skaisčiosios bajoro dukros visiems, ir daugelis kilnių vyrų iš turtingų šeimų dažnai lankydavosi bajoro dvare, piršdavosi mergaitėms. Bet ir žmogžudžiai dažnai slankiodavo aplink bajoro dvarą, ieškodami progos, kaip bajoraites į savo urvą įsivilioti.

Vieną kartą, kai jaunosios bajoro dukros bevaikščiodamos girioje nuklydo, priėjo prie jų du jauni medžiotojai. Buvo tai plėšikai iš piktadarių lindynės. Jie atrodė mandagūs ir todėl nusiviliojo mergaites į savo urvą. Meiliai kalbėdami, vaišino skaniausiais valgiais ir gėrimais. Tik vidurnakčiui atėjus, plėšikų vadas atsinešė kirvį ir ketino mergaites nužudyti, tačiau jos klykdamos šoko laukan. Vienai pavyko laimingai pasprukti, o antroji, piktadario sulaikyta, liko lindynėje.
Mergaičių tėvas, nesulaukdamas dukrų, manė jas būsiant kur miške pasiklydus. Jis tuoj davė savo tarnams įsakymą išieškoti visą girią. Ilgai kliadžiojo bajoro vyrai, visaip šaukė, trimitais trimitavo, bet niekas neatsiliepė. Pagaliau jie užtiko vieną bajoraitę, kuri drebėjo kaip epušės lapas ir negalėjo nė žodžio ištarti. Tik po kelių dienų, atgavusi žadą, ji papasakojo apie šį baisųjį įvykį. Nuliūdo senasis bajoras, verkė nelaimingoji mergaičių motina. „Atkeršyti! Atkeršyti kraugeriams už nekaltų mergaičių žudymą!“ – šaukė visas dvaras. Ir mergaičių tėvas prisiekė išnaikinti piktadarių lizdą.

Išjojo daugiau kaip šimta bajoro tarnų, mergaitės vedamų, ieškoti plėšikų. Visi smilčių kupsteliai apylinkėje buvo perkasti, todėl dar ir šiandien aplink Razbai Kaugurą guli visa eilė mažų kalnelių. Tarnai juos tuomet sukasė, todėl žmonės juos Tarn Kaugurais arba Rindies Kungurais vadina. Po ilgo ieškojimo pavyko vis dėlto surasti plėšikų lindynę ir išnaikinti galvažudžius. Antrosios bajoro dukters tik plaukus ir žiedą berado. O turto žmogžudžių urve buvę tiek, kad jį dešimtimi vežimų į dvarą vos parvilkę.

Tuoj po piktadarių urvo išardymo atvyko į tą vietą piktoji dvasia ir pradėjo dainuodama batus siūti. Siūlų ji neturėjo. Jų vietoje vartojo plaukus iš savo ilgosios barzdos. Kai kopų gyventojai pro šalį eidami klausdavo: „Pėter, kuo čia dar?“, ji supykusi atsakydavo: „Čiap škiri bat“. Ką tie žodžiai reiškė, žvejai nežinojo, bet manė, kad tai būsią maždaug „siuvu batus“. Ilgus dešimtmečius dirbo čia piktoji dvasia. Kai batai buvo pasiūti, ji dingo. Tuomet žvejai, apsiginklavę kastuvais, mėgino kasti Razbai Kaugurą, bet tik kelis surūdijusius gelžgalius berado.

Netoli Preilos vedė į jūrą žvejų sumintas takelis. Vieną kartą neramios jūrų bangos išmetė į krantą laivą. Neturtingi kopų gyventojai ėjo prie to laivo, plėšė jo šonus ir vilko aplaužytas lentas namo kurui. Takelį, kurį žmonės tuomet sumynė, nuo to ir pradėjo vadinti Laivo Taku.

Ten, kur šiandien guli mėlio užpiltas Karvaičių kaimas, yra krantas, įsikišęs į marias. Žmonės tą vietą nuo seno Kazragu vadina. Mūsų žodžiais tai reikštų „ožkos ragą“. Seniau žvejai sugaudavo toje vietoje labai daug ožkų, bet ne mūsų paprastųjų ožkų su ragais, o tam tikrų žuvų. Dabar tų ožkų mažai tebėra, todėl kai kurie žvejai tą vietą Žirgs Rags vadinti pradėjo. Ten dabar ganosi žvejų arkliai.

Prieš daugelį šimtų metų buvo Kuršių Nerijoje trys plėšikai: Juodis, Preilas ir Nidas. Kai žmonės, piktadarių bjaurių darbų įerzinti, plėšikus sugavo ir į Klaipėdos teismą atidavė, nutarė teismas kiekvienam po sielių padaryti ir į jūrą paleisti. Kai vėjas nuo kranto į jūrą pūtė, užsodino valdžios žmonės plėšikus ant sielių ir atstūmė nuo kranto. Bet vėjas greit pasisuko ir sieliai vėl priplaukė prie kopų. Ten, kur Juodį vilnys prie kranto prinešė, dabar yra Juodkrantė, kur Preilas išlipo – Preila, o kur Nidas sieliumi priplaukė - Nida.

Tai taip žilagalviai seneliai pasakojo apie mūsų pajūrio vardų kilmę.

Nariams