Kryžius Katedros bažnyčioje

Šimtą dvidešimt metų Šventaragio slėny stovėjo rūstaus Perkūno - dievų ir žmonių karaliaus - šventykla, prieš jojo statulą nė valandėlei negęstanti rusėjo šventoji ugnis, o požemiuose buvo laikomos garbinamos gyvatės.
Bet štai didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostan atsisėdo Jogaila. Jis, pasikrikštijęs ir pasižadėjęs visą Lietuvą pakrikštyti, vedė lenkų karalaitę Jadvygą ir buvo išrinktas lenkų karalium. Ilgai nelaukdamas su karaliene, didikais ir lenkais dvasininkais atvažiavo Vilniun ir ėmėsi stabmeldžius versti krikščionimis.
Kai minios žmonių Gnezno arkivyskupo Bodzento buvo pakrikštytos, imtasi visos stabmeldybės žymės naikinti.
Pirmoji griuvo Perkūno šventykla. Iškirsta šventasis alkas, sugriauta aukuras, altoriai ir sienos, išmušta gyvatės ir žalčiai, dievaičių statulos sugurdinta ir Nery paskandinta. Paskutinis Krivė Krivaitis Gintautas pasislėpė Kauno apylinkėse ir ten Okainiuose baigė savo gyvenimo dienas, apgailėdamas dievus, kuriems ligi pat mirties paliko ištikimas.
Nieko neliko iš senosios šventyklos, išskyrus požemius ir bokštą, iš kurio krivės skelbė žmonėms dievų valią. Norėta, kad nieko neliktų, kas galėtų žmonėms priminti senuosius jų dievus. Šventyklos griuvėsiuose, kur stovėjo aukuras, pastatyta pergalės kryžius, kurio nelietė net statydami bažnyčią ant sugriautos šventyklos pamatų, ir tasai žmonijos atpirkimo simbolis paliko vidury Katedros, kuri dieną ir naktį atvira stovėjo. Anų laikų Katedra buvo visai nepanaši į šiandieninę.
Neilgai, nes tik dvylika metų, tetvėrė ta pirmoji Lietuvoje Jogailos statyta bažnyčia. 1399 metais Vilniuje kilus dideliam gaisrui, ji visiškai sudegė. Tuomet Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas su žmona Ona pastatydino toj pačioj vietoj daug gražesnę, puošnesnę gotikos stiliaus bažnyčią su daugeliu bokštelių. Bet, statant bažnyčią, pamiršta pastatyti senoje vietoje kryžius.
Vieną dieną atvyko iš provincijos senukas kunigas ilga žila barzda, maloniu pailgu veidu ir paprašė kunigą oficialą, kuriuo tuo metu buvęs kunigas Valentas, kad jį apvedžiotų ir parodytų naują bažnyčią. Stebėjosi puikiu jos vidaus įrengimu, turtingomis ir meniškai išraižytomis lempomis ir žvakidėmis ir susižavėjo nepaprasta muzika, kuri buvo sudaryta iš vamzdžių, būgnų, švilpukų, katilų ir kt. Atsisveikindamas su kunigu Valentu dėkojo už patarnavimą ir pareiškė džiaugsmą, kad bažnyčia atnaujinta, bet kartu apgailestavo, kad pamiršta pastatyti senojoj vietoj medinis kryžius - tas atminimo ženklas. Nėjo senelis kartu pavalgyti kuklių pusryčių, į kuriuos kvietė kunigas Valentas, bet skubiai išėjo. Kunigas Valentas nekreipė dėmesio į senelio žodžius ir greit juos pamiršo.
Kelioms dienoms praslinkus Katedros bažnyčioj pamaldose dalyvavo vyskupas Mykolas ir, klūpodamas puikiai drožtoj ir šilku dengtoj klaupykloj, karštai meldėsi. Ūmai apėmė jį didelis nuovargis ir snaudulys. Negalėdamas atsispirti nuovargiui pasilenkė ir, padėjęs galvą ant kumščių, užmigo. Vos spėjo sumerkti akis, tuojau pamatė prieš keliolika metų mirusį pirmąjį vyskupą Andrių, kuris, keistos šviesos apšviestas, išnešė iš zakristijos didelį medinį kryžių, pastatė senojoj vietoj ir dingo. Vyskupas Mykolas tuojau nubudo ir negalėjo nusikratyti įspūdžio, kurį jam padarė tasai nepaprastas sapnas. Kai pamaldoms pasibaigus vyskupas papasakojo savo sapną susirinkusiems kunigams, kunigas Valentas prisiminė žodžius neseniai lankiusio Katedrą senelio, kurio prieš tai niekas niekuomet nematė ir nepažinojo. Iš vyskupo apibūdinimo jo pirmtakas ir lankęsis Katedroje senelis kunigas buvęs vienas ir tas pats asmuo.
Kai apie tai sužinojo Didysis Kunigaikštis Vytautas, savo lėšomis pastatė vidury Katedros bažnyčios puikų šv. Kryžiaus altorių, brangiai jį įrengė ir įsakė viršuj pakabinti tamsų medinį kryžių su nedidele, bet labai meniškai iš dramblio kaulo pjaustyta Nukryžiuotojo figūra, kurią taip pat savo lėšomis nupirko.
Toji Nukryžiuotojo figūra išliko per visus gaisrus, karus ir ligi šiol tebėra Katedros zakristijoje prikalta prie medinio kryžiaus, kuris esti nešiojamas Didžiosios savaitės procesijose.

Nariams