Kunigaiksčio kova su laima

Kai lietuvių giminė tebegarbino gamtos kūrinius ir gamtos reikškinius, kai vaidilutės tebedegino šventąją ugnį, žmonės tikėjo daugeliu dievu. Jie manė, kad vieni dievai lydi žmogų į karą, kiti sergėja laukus, kiti vėl kitokiais būdais žmogui padeda arba kliudo. Tarp tų dievų buvo ir moterų. Jas vadino deivėmis. Ypač žmonės gerbė laimės deivę - Laimą. Jai meldėsi mergaitės, norėdamos gauti gerą vyrą ir tapti laimingomis, į ją kreipėsi jauni vyrai, ieškodami doros ir geros žmonos, jai degino aukas motinos, prašydamos vaikų arba melsdamos savo kūdikiams laimės. Bet Laima teišklausydavo maldas tų žmonių, kurie ją prašydavo nuoširdžiai, ir atsiųsdavo vaikų tik tiems, kurie buvo neturtingi, nes turtuolių palikimą ji pati norėdavo paveldėti. Laima gyveno Neringoje, toje vietoje, kur seniau buvęs Karvaičių kaimas.

Netoliese gyveno labai teisingas bei turtingas kunigaikštis, kurį visi žmonės už jo gerumą ir teisingumą labai mylėjo. Kunigaikštis turėjo daug dvarų ir gražią žmoną, tik neturėjo vaikų. Skaudu jam buvo, ir liūdesio šešėlis temdydavo akis, kai pamatydavo, jog jam mirus visus jo turtus paveldės Laima. Ir kunigaikštis, ir jo žmona dažnai degindavo brangias aukas ir su ašaromis melsdavo Laimą, kad jų pasigailėtų ir dovanotų nors vieną kūdikį. Bet veltui. Deivė liko jų maldoms kurčia. Ilgai kunigaikštienė laukė sūnelio, ilgai kankinosi ir verkė, kol supykusi deivė vietoj vaikelio jai atsiuntė mirtį. Valdovė mirė. Jos vyras liko vienas. Dabar jis nebeturėjo kur nusiraminti ir kam pasiguosti. Kunigaikštis gerai žinojo, jog jau niekuomet nebesulauks vaikų ir kad visas jo turtas atiteks deivei. Tris dienas ir tris naktis raudojo kunigaikštis ir vis galvojo, kaip atkeršyti Laimai. Pagaliau nusprendė prašyti aukščiausiąjį dievą Perkūną, kad jį apsaugotų ir padėtų įrodyti žmonėms Laimos daromas skriaudas. Deivės neteisybėmis ir patys dievai jau buvo pasipiktinę, todėl Perkūnas kunigaikščio prašymą noriai išklausė.

Kitą dieną kunigaikštis iš medžių susikalė plaustą, persiyrė juo į antrąją marių pusę ir pradėjo kovą su deive. Pirmiausia jis nuėjo pas vieną turtuolį, kuris taip pat neturėjo vaikų, ir jam ilgai aiškino apie Laimos daromas skriaudas. Turtuolis iš pradžių nenorėjo nė klausytis, bet vėliau patikėjo ir padovanojo kunigaikščiui prijaukintą vilką, kuris jį apsaugotų nuo užpuolimų. Tuomet valdovas ėjo toliau ir septynias dienas vaikščiojo pas visus tuos, kurie neturėjo vaikų, kurstydamas prieš Laimą. Visi pamario gyventojai niršo dėl deivės neteisybių. Laima dėl to labai pyko ir būtų savo priešą vietoje nužudžiusi, bet ožka ir kopūstas, kuriuos jis buvo iš žmonių gavęs, kunigaikštį maitino, vilkas saugojo, kad niekas neužpultų, o Perkūnas sergėjo, kad deivė jo nenužudytų.

Matydama kad kunigaikščio neįveiks, Laima labai išsigando ir prašė jį sugrįžti į kopas. Žadėjo išpildyti visus jo norus. Valdovas nenusileido. „Pažadėk, - sakė, - kad prikelsi mano mirusią žmoną, apdovanosi mus vaikais, o mano turtą dvigubai padidinsi“. Nebegalėdama niekaip išsisukti, deivė turėjo jam tai pažadėti.

Kunigaikštis pėsčias grįžo prie marių, pakeliui vis kurstydamas žmones. Eidamas aptiko didelę pievą, kurioje daugybė žmonių grėbė šieną. Ir jiems ėmė pasakoti apie deivės darbus. Bet šie žmonės kunigaikščiu nepatikėjo, jį išjuokė ir palaikė bedieviu. Laima džiaugėsi, kad žmonės ja dar pasitiki. Ji norėjo juos apdovanoti, bet Perkūnas labai supyko, kad žmonės nepaklausė kunigaikščio tiesos žodžių, ir juos sunkiai nubaudė. Jis nuleido ant jų debesį. Visi nuskendo, tik kunigaikštis vienas liko gyvas. Tas vanduo ir šiandien tebėra. Žmonės tą vietą vadina Krokų lanka.

Valdovas keliavo toliau. Jis laimingas pasiekė marias ir rado plaustą, kuriuo atplaukė. Bet plaustas buvo mažas, niekaip negalėjo vienu kartu perkelti vilko, ožkos ir kopūsto. Galėjo su savimi pasiimti tik vieną iš jų. Jei būtų pirmiau nusivežęs vilką, ožka būtų suėdusi kopūstą, o jei būtų vežęsis kopūstą, vilkas būtų suėdęs ožką. Nežinojo, ką daryti – ilgai galvojo. Pagaliau paliko ant kranto vilką ir kopūstą, o ožką nusivežė. Bet ką turėjo plukdyti vėlaiu? Jei vilką būtų vežęs ir palikęs prie ožkos, vilkas būtų ožką suėdęs, jei kopūstą – ožka būtų suėdusi kopūstą. Valdovas perplukdė vilką, o ožką parsivežė atgal. Palikęs ją ant kranto, pervežė kopūstą. Tuomet sugrįžo ir pasiemė ožką. Kai kunigaikštis paskutinį kartą yrėsi, Laima norėjo jį nuskandinti. Ji pakėlė marių dugną, bet buvo jau vėlu: priešas jau buvo per tą vietą persiyręs ir liko nepaskandintas. Ta iškilioji vieta dar ir šiandien tebėra matoma. Ji yra marių viduryje, netoli Juodkrantės, ir vadinama Kiaulės Nugara.

Kunigaikščiui sugrįžus, turėjo ir deivė ištesėti savo pažadus. Ji prikėlė valdovo žmoną, apdovanojo vaikais, o jo turtą padarė dvigubai didesnį. Laimė ir džiaugsmas sugrįžo į kunigaikščio rūmus. Minios žmonių rinkosi išreikšti džiaugsmą savo valdovui, karaliai iš kitų atvyko į rūmus jo pasveikinti. O kai ant aukuro dievų garbei suliepsnojo auka, džiaugėsi ir dievai. Perkūnas tuomet tarė valdovui: „Tu kovojai už teisybę, todėl prašyk mane vieno kokio dalyko, aš tavo prašymą išpildysiu“. Nudžiugęs kunigaikštis atsakė: „ Galingasis Perkūne! Įmesk Laimą į marias!“. Ir Perkūnas nustūmė Laimą nuo kopų, ir įmetė ją į marias ties Ventės Ragu. Ji ligi mūsų dienų mėgina išlįsti iš marių, vis sukeldama dideles bangas ir grasindama žmonėms mirtimi. Jei kas vyksta pro Ventės Ragą, gali tai pats pamatyti.

Nariams