Vingibarko galas

Prieš daugelį metų, kai finikiečių prekybos laivai visas jūras raižė, o romėnų ereliai po visas šalis švaistėsi, nebuvo dar ir Kuršių marių. Tik išdidžios Baltijos bangos tyvuliavo. Kai pavasario ir rudens audros vandenį iš pat dugno išversdavo, išmesdavo į krantą daugybę brangių suakmenėjusių sakų, kuriuos tolimųjų kraštų gyventojai labiau už auksą brangindavę. Atplaukdavo tuomet į mūsų pajūrį pirkliai, atveždavo aukso, brangių akmenų, ginklų ir kitokių turtų iš pietų kraštų ir išmainydavo į geltonąjį gintarą. Ir ilo čia didelis, garsus miestas. Toli plėtėsi jo gatvės, puikūs rūmai tviskėjo marmuro kolonomis ir aukso bokštais. O netoli miesto augo didelis miškas. Aukštos eglės ir pušys stiepės didingai aukštyn į mėlynąjį daungų, grėsmingai žvalgėsi į miestą. Su baime žiūrėjo gyventojai į tamsiąją girią ir vengė prie jos prisiartinti. Kas į mišką įžengdavo, tas žūdavo. Tai buvo Kuršių dievo vieta. Ąžuolas, kuriame dievas gyveno, augo miško viduryje, plačioje aikštėje. Kriviai pasakojo, kad jo šaknys siekiančios jūros dugną. Savo šešėliu ąžuolas būtų galėjęs uždengti didžiausią miestą. Į šventovę vedė siauras, klaidžiai vingiuotas takelis. Tik kriviai jį žinojo ir galėjo juo vaikščioti.

Vieną kartą metuose įvykdavo kažkas baisaus. Dievas pareikalaudavo žmogaus aukos, kurią terėdavo suteikti gegužės mėnesio pirmąją naktį. Jei žmonės aukos neatneštų, miestą ištiktų didelė nelaimė ir niekas nebūtų galėjęs nukreipti nuo jo pražūties. Anksčiau visuomet aukodavo, nes garsas apie Vingibarko blizgėjimą ir didybę buvo labai paplitęs ir daug kas traukė į šį miestą turtų ir garbės ieškoti. Kas įžengdavo į mišką, tą sugriebdavo ir laikydavo aukai. Gegužės mėnesio pirmoji diena būdavo didelė šventė. Jai atėjus, mieste viešpataudavo džiaugsmas. Namai pasipuošdavo, žmonės ir kriviai elėmis traukdavo į krantą. Vienas krivis nuvilkdavo nuo aukos rūbus ir paleisdavo ją į banguojančią jūrą. Žaidimais ir didžiomis puotomis baigdavosi iškilmingosios šventės diena, nes visus metus būdavo laisvi nuo gresiančių nelaimių.

Vienais metais kriviai nieko negalėjo šventajame miške sučiupti. Gegužės mėnesio pirmoji diena artėjo, o aukos dar nebuvo. Su didele baime visi laukė šventės. Kriviui pasiūlius, žmonės nutarė burtų keliu išrinkti auką iš savųjų. Ir išbūrė kriviai, kad dievų garbei ir žmonių laimei turi pasiaukoti jauna mergaitė, turtingo pirklio duktė. Tėvas siūlė kalnus sidabro ir aukso, visą savo turtą, norėdamas apsaugoti savo kūdikį nuo baisiojo likimo. Bet veltui. Kriviai ir žmonės laikėsi dievų paskyrimo, ir mergaitė buvo paaukota.

Vėl atėjo pavasaris. Į šiaurę skrido laukinės žąsys. Nuo ledų išsivadavusios šniokštė upės, o saulės šviesa ir šiltas lietus traukė iš žemės pirmąją žalumą. Jūra išmetė į krantą tokius kalnus gintaro, kad ir seniausieji žmonės negalėjo atsiminti, kada buvo matę tiek daug brangiųjų sakų. Tačiau mieste džiaugsmo nebuvo, nes gegužės mėnesio pirmoji diena artėjo, o aukos dar neturėjo. Nusiminę ir su bame visi galvojo apie rytojų, kiekvienas drebėjo dėl savo ir savųjų gyvybės.

Tuo metu atėjo iš pietų į miestą žilas senelis su mergaite. Ne šio krašto buvo jo išvaizda ir drabužiai. Balti plaukai driekėsi ligi pečių, o ilga ruda barzda siekė milinės diržą. Galingai žengė ji pirmyn, o jo tamsios akys švaistėsi ugnimi. Stebuklingai puošė jį greta ėjusi mergaitė. Saulėmis spinduliavo jos akys.

Per pečius ji buvo užsikabinusi kankles, kurios žibėjo kaip auksas. Ir prie turtuolių pilių, ir prie vargšų trobelių ji dainavo savo stebuklingas daineles. Žmonės už tai jai atsilygindavo gausiomis dovanomis.

Juodu atėjo prie kranto. Kai sušniokštė bangos prie jų kojų, senis prabilo: „Aš sveikinu jus, riedančios bangos! Nors bespalvis ir silpnas jūsų spindesys, jūs nunešite mus į mūsų saulėtųjų pietų tėviškę“. Paskui jis atsisėdo ir, svajingai žiūrėdamas į nenuilstančią jūrą, užmigo. Pamačiusi, kad tėvas ilsisi, mergaitė atsikėlė ir nužingsniavo pakrante. Ji nesidomėjo keliu, todėl nuėjo mažai išmintu taku tolyn nuo jūros. Tamsus ir klaikus miškas atsistojo prieš ją. Apie mirtį lemiančią paslaptį ji nieko nežinojo. Tako vingiai pranyko, o tankus pušų vainikų šešėlis tysojo ant žemės pranašaudamas nelaimę. Drebulys nuėjo visu jos kūnu. Mergaitė pasuko atgal, bet siaurasis takas jau buvo pranykęs. Ėjo ji tolyn, kol pasiekė tuščią aikštę, kurios viduryje stovėjo toks storas medis, kokio ji dar niekada nebuvo mačiusi. Rytinėje kamieno pusėje buvo keturkampis akmenų statinys. Nuvargusi mergaitė atsisėdo ant jo pailsėti. Staiga ją sugriebė stiprios rankos ir pirmiau, negu ji spėjo sušukti, apvyniojo jos veidą juosta.

Senis pabudo. Neradęs šalia savo dukters, vaikštinėjo krantu šen bei ten, garsiai šaukė jos vardą, bet atsakymo nebuvo. Jis nuėjo į miestą. Rūpesčių ir liūdnų nujautimų prislėgtas, slankiojo snis visą naktį gatvėmis, klebeno vieno ir kito nakvynės namo duris, bet niekur dukters negalėjo rasti. Nuvargęs sukniubo jis prieš rytą prie vienų namų slenksčio ir užsnūdo.

Triukšmas ir linksmas klegesys išbudino jį iš miego. Artėjo šventės eisena. Aidėjo švilpynės ir fleitos, skambėjo giesmės. Priešakyje ėjo krivis ir nešė rankose moters drabužius. Senelis tuojau pažino savo dukters apdarą. Jis puolė prie nešėjo, parmetė jį ant žemės ir, išplėšęs aprėdą, sušuko: „Kur mano kūdikis?!“

Tada suskambo vyresniojo krivio balsas: „Suimkit šventvagį! Jis suteršė šventąją dievo eiseną ir yra pasmerktas mirti“. Šimtas rankų išsitiesė į jį. Veltui gynėsi senis iš visų jėgų. Netrukus gulėjo jau surištas ant žemės. „Žinok, - tarė vyresnysis krivis, - ir tavo duktė sudrumstė dievo ramybę. Jo pykčiui permaldauti ji paaukota“.

Tada ir pradėjo senis tarti savo prakeikimą. Taip baisiai, taip žiauriai, kad žmonės išsigandę bėgo nuo jo šalin. Vyresnysis krivis sutvarkė eiseną ir liepė pūsti švilpynes bei fleitas. Tačiau, kad ir kaip stengtasi, jos neskleidė jokio garso. Ir giesmės nutilo. Tik jūrų bangos šniokštė. Valandėlę buvo tylu. Tada įvyko baisus dalykas. Jūra pakilo iš savo krantų. Milžiniškas bangos ritosi į priekį, apdengė krantą, miestą, mišką ir prarijo visą apylinkę, nužudydamos visa, kas buvo gyva.

Toks buvo Vingibarko galas. Laivai, atvykę blizgančio akmens parsivežti, rado kelią uždarytą. Šiurkščiai kyšojo smėlio kalnynas, užstojęs įėjimą į prakektąją vietovę. Didingas miestas žuvo amžinai. Bet neišmatuojami turtai guli gelmėse. Ir šiandien ten dar randama gintaro. Gegužės pirmosios naktį vanduo čia tampa toks giedras, kad per jį, kaip per stiklą, matosi dugnas. Tuomet galima įžiūrėti ir puikųjį miestą. Šventės eisena traukia gatvėmis. Giesmės, švilpynės ir fleitos gūdžiai aidi iš gelmių, kaip kokia skundo aimana. Tačiau visi žvejai vengia tą naktį pasirodyti, nes tą, kas Vingibarką yra pamatęs, pasirenka tais metais marių bangos. Žmonės tą vietą dabar vadina Kuršių Mariomis.

Nariams