Žvejas ir kopų karalius

Netoli Ventės, aukštai ant kopų, stovėjo sena, sukrypusi lūšnelė. Gyvosios smiltys, vėjo nešamos, kasdien vis labiau dengė ją. Šiaudinis stogas buvo visai apdrįskęs ir jau baigė griūti. Sunku bebuvo atskirti, kur durys ir kur langai. Iš lauko namelis atrodė labai apgriuvęs, bet viduje jis buvo gražus, tvarkingas ir švarus. Kiekvienas, pamatęs lūšną iš lauko, baisėjosi, o pažvelgęs į jos vidų, negalėjo atsigėrėti.

Visai kitokia buvo kopų karaliaus pilis. Savo išvaizda ji skyrėsi nuo vargingojo namelio kaip diena nuo nakties. Rūmai buvo pastatyti iš geltono gintaro, durys ir langų rėmai – deimanto. Nuo pat saulės užtekėjimo ligi jos nusileidimo žibėjo rūmai savo auksiniais papuošalais. Kas iš lauko rūmus pamatydavo, sakydavo, kad ten esanti karaliaus pilis, bet į rūmų vidų pažvelgęs pamatydavo, kad tai elgetos namai – sienos, grindys ir langai buvo purvini, per šimtmečius nevalyti.

Šituodu namai aiškiai bylojo apie savo gyventojus. Apgriuvusioje lūšnoje gyveno senas žvejas. Jis buvo seniausias tų laikų kopų gyventojas. Jo išvaizda buvo panaši į namelio išvaizdą iš lauko pusės, o dvasia – į vidaus. Veidas buvo raukšlėtas, plaukai ligi pečių, stambios rankos – darbo ir vandens išgraužtos. Kojos sukrypusios kaip lūšnos stulpai. Bet sudribusiame kūne buvo skaisti dvasia ir stipri valia. Niekas nedrįsdavo pasipriešinti gudriems jo sumanymams, neklausyti jo išmintingų patarimų. Žvejai laikė jį savo dvasios tėvu.

Aukštoje pilyje, žibančiuose rūmuose, gyveno kopų karalius. Jis buvo jaunas, aukštas ir gražus, veidas švietė kaip ir pilies rūmai, bet jo siela buvo bjauri. Visi jį pažinojo kaip nepaprastai žiaurų valdovą. Žiūrėti į žmogaus kraują jam buvo didžiausias malonumas. Karalius buvo įsakęs pakarti kiekvieną, kas tik išdrįs prisiartinti prie jo pilies.

Kitaip gyveno ir kitaip galvojo senasis kopų žvejas. Nors žvejo nuomonė apie žmogaus gyvenimą ir jo pasielgimus buvo visai priešinga karaliaus nuomonei, tačiau niekuomet vargingasis lūšnos gyventojas nekeikdavo žiauraus kopų valdovo. Priešingai, jis vis jam linkėdavo gero. Žvejas dažnai sėdėdavo ant marių kranto ir megzdavo laimingus tinklus – kas su jais išplaukdavo žvejoti, tas be žuvies negrįždavo.

Kartą ant marių kranto besėdėdamas ir tinklus bemegzdamas, žvejas pamatė karalių, besirengiantį per marias irtis į Ventę. Tuo laiku vėjas nustojo nešęs kopų smiltis. Tai reiškė, kad greitai turi kilti audra, o audrai siaučiant keliauti per marias būtų labai pavojinga. Gailestingasis senelis nužingsniavo prie karaliaus pilies pranešti, kad nuo kelionės dabar reiktų susilaikyti. Kai jis prisiartino prie pilies, tarnas jį norėjo nužudyti. Senelis sakėsi turįs karaliui pranešti labai svarbią žinią. Tarnas jo pasigailėjo ir nuvedė pas patį valdovą. Čia žvejas, palikėjęs karaliui laimės, tarė: „Karaliau, jei tu dabar išplauksi į marias daugiau nebegrįši. Baisios audros paskandins tavo laivą ir tave patį“.

Bet šie žodžiai nesulaikė karaliaus nuo pavojingos kelionės. Supykęs valdovas įsakė savo tarnams senelį surišti ir pakarti.

Po pusės valandos karalius su savo palyda apleido krantą. Nespėjo jie ir penkių šimtų metrų nuo kranto nusiirti, kai kilo baisus vėjas. Išsipildė senelio žodžiai. Laivelis apvirto ir žiaurusis karalius žuvo. Veltui jis šaukėsi pagalbos, veltui meldė galingųjų dievų atleisti jo žiaurumą. Tik keli palydovai dar spėjo iš skęstančio laivelio iššokti ir į krantą išplaukti. Jie džiaugėsi, kad baisaus žmonių kankintojo daugiau nebebus. Parėję namo, jie paleido dar gyvą vargingąjį žveją ir jį gausiai apdovanojo.

Žuvus valdovui, kitą naktį visa gintarinė pilis buvo apnešta gyvomis smiltimis. Senasis žvejas dar ilgus metus mezgė kopininkams tinklus ir lengvino jų gyvenimą savo išmintingais patarimais.

Nariams