Žygimanto Augusto dvasia

Netekęs mylimosios žmonos, karalius Žygimantas Augustas buvo nesuraminamas, nuolat ją prisimindavo ir ligi pat mirties gedulo ženklų nenusiėmė. Net po mirties jo dvasia lankydavosi tose vietose, kurios buvo susijusios su Barboros atsiminimais.
Per kelis šimtmečius giedromis vasaros naktimis, kai mėnulis pilnu veidu išplaukdavo danguje, švelnia savo šviesa apliedavo miegančio Vilniaus gatves, sidabrino bažnyčių ir rūmų stogus ir milijonais kibirkščių žėrėjo sraunios Neries vilnyse, tada Pilies kalno viršūnėje pasirodydavo Žygimanto Augusto pavidalas. Stovėdavo jis bokšto sienos atsirėmęs ir žiūrėdavo žemyn į tas vietas, su kuriomis rišosi taip daug malonių atsiminimų, žiūrėdavo į miestą, kurį be galo mylėjo, jam augti ir klestėti padėjo.
Kai kada karalius ir nuo kalno nulipdavo, lankė žemutinę pilį, kadaise taip puikiai jo įrengtą, o nūn jau apleistą, griūvančią, vaikščiodavo Radvilos soduose, kur savo Barborai meilę pareiškė ir iš jos išgirdo, kad mylimas esąs, sustodavo ties rūmais, kuriuose Barbora su motina gyveno. Užeidavo ir į katedrą, ilgai užtrukdavo karalių koplyčioje, nes su ja buvo susiję jo džiaugsmingiausi ir skaudžiausi atsiminimai. Tos koplyčios požemiuose ilsėjosi jo pirmosios žmonos, vos 16-kos metų sukakusios, Elžbietos palaikai, šioje koplyčioje vieną naktį kunigas palaimino jo moterystės ryšį su Barbora ir po kelių metų laimingo gyvenimo ir ją čia palaidojo.
Slinko metai, dešimtys metų, ir kiekvieną kartą, kai karalius pasirodydavo mėnuliui šviečiant Pilies kalno viršūnėje, jo veido išraiška būdavo liūdnesnė.
Laikas ir žmonių apleidimas naikino visas brangias prisiminimų liekanas. Žemutinės pilies ir Barboros rūmų nė žymių neliko, pranyko Radvilų sodai, katedra taip pat pakeitė savo pirmykštę išvaizdą... Garsioji Gedimino pilis griuvėsiais virto. Beliko tik vieno bokšto žymės...
Paskutinį kartą Žygimantas Augustas pasirodė ant kalno prieš šimtą metų. Stovėjo užlaužtomis rankomis, galvą nuleidęs ant krūtinės, iš kurios veržėsi sunkūs atodūsiai. Ilgai stovėjo, galiausiai, užsidengęs delnais akis, nuėjo ir... daugiau nebepasirodė, nes nebeliko kuo gėrėtis.

Nariams